„Pirmiausia pamačiau katilą... Jį parodė Eimuntas Nekrošius, vieną saulėtą gegužės dieną pakvietęs į dar remontuojamą Meno forto salę. Katilas iš ketaus riogsojo užverstas salės kampe. Šalia ant palangės gulėjo pagaliukas. Nekrošius užsirūkė ir tarė: „Tokia bus Makbeto istorija... iš katilo ir pagaliuko... spąstai, į kuriuos žmogus įkišo ranką...“.

„Ta istorija prasidėjo visiškai negrėsmingai. Be kritulių. Tiesiog trys padykusios laumės su velnio katilu ant strėnų dairėsi naujo herojaus pranašystėms. Kas taps jų – likimo – žaislu dabar? Kieno gyvenimą jos provokuos kikendamos, paikiodamos ir tarsi atsiprašinėdamos, kadangi jos pačios yra kažkieno žaislai? [...] Eimunto Nekrošiaus režisuotas Makbetas atrodo kaip choreografinė muzikinė drama. Kiekvieno vaidmens plastika, kiekvienas judesys bet kuriame scenos taške, aktoriaus ar daikto buvimas, kiekvienas garsas – muzikinė frazė, bildesys, trenksmas, alsavimas – priklauso griežtam ir švariam režisieriaus piešiniui. Tas piešinys gyvas, nevaržantis nei aktoriaus, nei suvokėjo. Kitas dalykas, kad gali nespėti paskui režisieriaus mintį, nes kiekviena akimirka sklidina tegul ir lėto, bet intensyvaus vyksmo.“

„Eimuntas Nekrošius mus pripratina prie stebuklo. Užtektų tik prisiminti gedulingus, barbariškus ledo ir ugnies Hamleto fragmentus, kurie mus įtraukė į Eimunto Nekrošiaus Šekspyro veikalų virtinę [...]. Kiekvieną sykį Eimuntas Nekrošius palieka erdvės dar vienai meditacijai, dar vienam naujam stulbinančiam suvokimui. Šiame spektaklyje vidinis Makbeto bei jo kraujuotos karūnos veiksmas matomas, apmąstomas bei sapnuojamas tarytum tamsiame veidrodyje – tai tamsaus individo, priversto sunykti tarp tamsių jėgų, tragedija.“

„Makbete karaliauja slogiausia ir intymiausia žmogiška būsena – paslapčių nežinanti nemiga. Ji graužia sąžinę ir sviedžia į „juodą užmačių bedugnę“, prikelia „regėjimus kraupius“, sužadina „vaizduotės siaubą“, prišaukia raganas ir šmėklas, gimdo „neapčiuopiamus paveikslus“. Tai būsena tarp realaus ir menamo, tarp šio ir anapusinio pasaulio, tarp miego ir mirties. Visa spektaklio vaizdų ir garsų seka paklūsta šiai dvilypei būsenai, ją reflektuoja. Makbetas surinktas iš sąmonės atspindžių: sąžinės priekaištų, karštligiškų impulsų, abejonių ir baimių. Veiksmas čia atrodo kaip ketinimas, o kėslas – kaip veiksmas.“

„Oras Makbete – kaip Lietuvoj. Išeini pasirengęs žiemai, su gerom, šiltom pirštinėm, sugrįžti – nors gręžk jas. Kai, įžengęs į sceną, Kosto Smorigino Makbetas išgręžia prisigėrusias vandens pirštines, pasakai sau veik neabejodamas jau kelintą kartą: taip, režisierius Eimuntas Nekrošius pats nuosekliausias hiperrealistas, nešantis į sceną, - lyg Makbetas medį kuprinėje, - užburiantį sugebėjimą „darganą piktą“ padaryti apčiuopiamą, net erzinamai atpažįstamą, savą. Papildomiems komplimentams šia tema sunku rasti vietos. Pretenzijoms, beje, irgi.“