LT | EN
Vartotojas Slaptažodis
Slaptažodžio priminimas | Registracija
 
   
 
Ramunės Marcinkevičiūtės interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, „Hamletas yra jaunas“

Ramunė Marcinkevičiūtė: Gal pradėkime banaliausiu ir sunkiausiu klausimu - kodėl „Hamletas"?

Eimuntas Nekrošius: Žinai, būsiu atviras - man tas pats, ką statyti. Tiesiog kiekvieną kartą užvaldo profesinis azartas.

R.M.: Ar pavyks įveikti „Hamletą"?

E.N.: Ne! Tai neįmanoma. Kuo ilgiau repetuoju, tuo tvirčiau įsitikinu - tik labai jaunas ir visiškai nepatyręs režisierius gali gerai pastatyti „Hamletą". Ir suvaidinti taip pat.

R.M.: Pas mus buvo įsitvirtinusi nuostata, jog tokį vaidmenį kaip Hamletas reikia užsitarnauti, reikia jo sulaukti, išsikovoti pripažinimą ir tik tada vainikuotis Shakespear‘u. Tačiau pjesėje Hamletas jaunas - jis studentas.

E.N.: Taip, ir jo amžius daug ką lemia. Ar gali motinos neištikimybė taip alinamai jaudinti nebejauną vyrą? Hamletas gyvena tik kitų gyvenimus. Jis dar labai arti savo tėvų. O, tarkime, keturiasdešimtmetis vyras, vis dar neturintis savo gyvenimo, jau yra tam tikra anomalija. Hamletas yra jaunas ir pjesėje jo amžius - vienas pagrindinių įvykusios tragedijos generatorių.

R.M.: Vadinasi, žiūri į „Hamletą" ir kaip į šeimos kroniką? O kur šiuo atveju privalomos gilios filosofinės interpretacijos?

E.N.: O ar neatrodo, kad tokias filosofijas žymiai lengviau teatro scenoje padaryti? Čia įmanoma daug tariamų gilumų sukurti. Oi, kokį luitą galima sukomponuoti neatsakant už jo reikšmes ir apsimetant, kad sumąstei kažką ypatinga. Nors... „Hamletas" - išties teorinė pjesė. Nepastatoma.

R.M.: Kaip tai nepastatoma! Kelis šimtus metų vaidinta. XVII amžiaus pradžioje britų jūreiviai, plaukdami į Indiją, iš nuobodumo vaidino „Hamletą".

E.N.: Sunku įsivaizduoti tokią situaciją. O gal tikrai - viskas labai paprasta. Ir mes patys esmę komplikuojame, įnešame sumaištį, nes nebemokame pažinti paprastų tiesų. Bet... natūraliai atsiranda pagarba klasikai - sureikšminame kiekvieną eilutę, kiekvieną kablelį. Tačiau vis tiek matau daug dalykų, įmanomų tik teoriškai. Pavyzdžiui, tiesioginė Dievo įtaka veiksmui.

R.M.: Nors, kaip sakai, pjesė ir nepastatoma, tačiau repeticijos artėja į premjerą. Dabar jau turbūt matai, ar pasiteisino Andriaus Mamontovo pasirinkimas Hamleto vaidmeniui?

E.N.: Sunku pasakyti. Žinoma, jam trūksta elementarių vaidybos įgūdžių. Tačiau kartu jis neturi ir viso to sceninių štampų bagažo, kurį neišvengiamai susikrauni ilgėliau pabuvęs teatre.

R.M.: Iš repeticijų matyti, kad Andrius Mamontovas tarytum nejaučia ribos tarp sceninio ir realaus gyvenimo.

E.N.: Taip, jis be galo autentiškas. Net ir tada, kai blogai vaidina. Netinka taip sakyti, tačiau jo intonacijos - šviežios. Man teatre ausys yra viskas. Išgirsti, kaip aktorius ištarė pirmąjį žodį, ir jau gali nuleisti akis, tyliai pagalvoti apie aktorystės pavaldumą štampui. O Andrius Mamontovas yra labai naujas mūsų konservatyvioje teatrinėje aplinkoje.

R.M.: Ir vis dėl to - Lietuvoje tiek aktorių, o Nekrošius Hamletą pamato vos ne „žmoguje iš gatvės".

E.N.: Nesureikšminkime teatro. Diplomas šioje profesijoje ne viską lemia. Čia lemtingesni - įgimti dalykai, charakterio savybės ar balso tembras. Daug ką supykdysiu pasakydamas, kad aktoriaus profesija ne per sunkiausia. Tai yra, nesunku ją studijuoti. Palyginkime mokslus teatro mokykloje ir medicinos akademijoje. Kitas dalykas, jog vėliau sunku nuolat išlaikyti aukštą profesinį lygį. O be to, negalima išmokti vaidinti Hamletą. Kaip skamba „aš moku vaidinti Hamletą"! Hamleto vaidinti neišmoksi. Arba žmogus genetiškai imlus ir atviras tokiam vaidmeniui, arba ne.

R.M.: O kodėl tada liepei Mamontovui skaityti Stanislavskį?

E.N.: Stanislavskio knyga aktoriams - nuostabus dalykas. Ją gali skaityti absoliučiai visi. Ir vagys, ir prekybininkai, ir diplomatai, politikai bei kiti svarbūs asmenys. Kad išmoktų persikūnyti, meluoti žiūrėdami į akis ir neprakaituoti. Arba - susikoncentruoti, susikaupti. Vaidybos meno elementai veikia visose realybės sferose. Shakespear‘as kaip visada teisus.

R.M.: Andrius Mamontovas ateina į Tavo spektaklį jau susikūręs įvaizdį. Net išorinį. Ar keisi jo pankišką šukuoseną?

E.N.: Kaip aš gali keisti žmogaus individualybę? Be to, toji „skiauterė", tie pašiaušti plaukai... Gal jie pašiaušti prieš kažką? Kaip protestas, maištas. Galų gale, visa tai - tik kasdienybės detalės. Šukuosena neįtakoja vaidybos.

R.M.: Teatrinės veiklos išprovokuotas klausimas: tik pastatęs roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje" Hamleto vaidmeniui kvietiesi „Foje" lyderį. Panorėjus galima įžvelgti naują teatrologinę temą „Nekrošius ir popkultūra".

E.N.: Neturiu tokios klastos. „Popsas" nėra blogas dalykas. Popkultūra yra nuoširdesnė nei elitinė. Išdidžioji elitinė išauga iš to niekinamo „popso". Sūnus gyvena mieste ir gėdijasi savo kaimiečio tėvo. O kai stačiau „Veroną", atidaviau tiek pat meilės, jėgų ir išmonės kaip ir statydamas bet kurį kitą spektaklį. Dirbau su popkultūros žmonėmis, ir kas atsitiko - ar mano oda pastorėjo, žvilgsnis atbuko? Jei man sako „tavo spektaklis masiniam žiūrovui", priimu tai kaip komplimentą. Jie mus maitina. Tie, kurie sėdi ir žiūri. Kas mes be jų? Dabar į profesūros sluoksnį teatras įsibrovė. Eksperimentai, laboratorijos, projektai. Jausmai mėgintuvėliuose. Paimkime ir išdalinkime žiūrovams trigonometrijos vadovėlius. Bus sąžiningiau. Vis tiek lieku įsitikinęs - mene reikia būti biologiškai švariam. Kiek kartų mesdavau pradėtą repetuoti sceną ar spektaklį pajutęs - ne taip, ne tai. Širdies ritmo reikia klausytis. Jis viską pasako, o ne galva. Širdis ima tabaluoti, vadinasi, perspėja - ne tai. Ir čia ne metafora, čia fiziologija. Širdis yra tas organas, kuris ir į baimę pirmas reaguoja: smegenys dar miega, o širdis jau plaka pašėlusiu greičiu.

R.M.: O gal mūsų dienų teatras yra rafinuotesnis?

E.N.: Rafinuotesnis? Uždaresnis. Kaip sekta. Tada aš renkuosi grubų teatrą, net šarlatanišką. Ir to primityvumo mes turime labai daug. Mūsų kita biografija. Mes ne prancūzai ar anglai. Esame ką tik nuo bulvių lauko pakilę. Negalima atsisakyti savo prigimties. Nereikia kopijos, nereikia kalkės.  Geri dalykai visada guli arti. Blogi - pelkėse, miškuose, virš debesų. Geri - čia pat. Tik ne visada pasiseka juos pamatyti ir išgirsti. Jaučiu, kad mano spektakliai nebetraukia eilinio žiūrovo. Nejau būsiu pradėjęs neigti save patį? Uždarumas teatre išauga iš menininko egoizmo. Saviraiškos egoizmo. Dabar visi it pakerėti kuria instaliacijas. Gražiai skamba. Ko reikia norint sukurti tokį avangardą? Tik pasitikėjimo ir akiplėšiškumo. O Andrius Mamontovas jau daugiau nei dešimt metų scenos grindis trina. Karta su juo užaugo. Neelitinio Andriaus darbas prasmingesnis nei instaliacijų, kurias suprato vienetai išrinktųjų, darymas. Pavydžiu jam populiarumo. Buvau nuėjęs į jo koncertą Sporto rūmuose. Mane apėmė panika, kai pamačiau susirinkusią kelių tūkstančių minią. Norėjosi bėgti kuo toliau, galvojau, ar liksiu gyvas. Ir ką padarė Andrius? Jis suvaldė tą minią. Išėjo, uždainavo ir veik sužvėrėjusi, pavojingai įsiaudrinusi jaunų žmonių masė staiga tapo romi kaip ėriukas, klusni ir pavaldi vieno žmogaus balsui. Net gailėjausi, jog esu per senas ir negaliu su ta jaunimo jūra ritmingai linguoti. Tegul koks nors aktorius profesionalas išeina prieš tokią auditoriją ir pabando ją užkariauti, suvaidinti kokį monospektaklį. Tada galėsime kalbėtis apie Andriaus populiarumo kainą. Man patiko jo dainos - jos nostalgiškos. Kuo jis paperka? Melancholija. O be to, minia nėra nepozityvus ženklas teatro istorijoje. Teatras formavosi kaip didelių auditorijų menas.

R.M.: Tragedijoje „Hamletas" yra teatro motyvas. Ar tai, ką sako aktoriams Hamletas, aktualu ir praėjus 400 metų?

E.N.: Ir taip, ir ne. Per tuos šimtus metų daug kas pasikeitė. Repetuodamas „Hamletą" norėjau sugrįžti į senojo, naivaus teatro tradiciją, grubaus teatro poetiką. Shakespear‘o pjesėse aktoriai atlieka demaskavimo funkciją. Matyti, jog Hamletas jais pasitiki, gražiai, pozityviai kalba apie aktorius. Ir pats mėgsta pavaidinti. Tačiau sunku tai išspręsti scenoje. Situaciją „teatras teatre" visuomet vertinau kaip banalią. Tai tas pats, jei matematikoje kvadratą pakeltume kvadratu. Mes ir taip esame ant scenos, esame teatre ir dar turime rodyti, kad darome paralelinį teatrą. Papildomai sureikšminti objektyvų nenatūralumą. Kol kas mūsų repetuojamame spektaklyje stovi pakyla. Ko gero, ji liks ir bus nefunkcionali. Shakespear‘as tobulai išmanė teatro mechanizmą, žinojo, ko reikia norint išjudinti sceninį vyksmą. Kartais nuodėmingai pagalvoju, jog „Hamlete" yra scenų, kurių reikėjo užkaišioti spragoms - Shakespear‘as įveda naują temą, naują personažą, o kai reikia temą baigti, tą personažą paprasčiausiai nužudo. Man priimtinas teiginys, kad Elžbietos laikų teatre aktoriai tame pačiame spektaklyje vaidindavo po kelis antraeilius vaidmenis, o personažų pasirodymai priklausydavo ir nuo aktorių skaičiaus. Tai yra grubi, gryna, autentiška teatro praktika.

R.M.: Kodėl Hamletą gali vaidinti moteris?

E.N.: Hamletas neturi lyties. Shakespear‘as parašė pojūčių pjesę. Tai, ką jaučia Hamletas, gali jausti ir mergina. Šaltis yra šaltis, skausmas yra skausmas, keršto jausmas yra keršto jausmas. Lytis čia niekuo dėta. Tai ir yra viena iš „Hamleto" universalumo priežasčių. Ši pjesė - nelyginant kompaso mechanizmas: rodyklės blaškosi į visas puses, kai jas pajudini, bet iš kelio neišklysta.

R.M.: Ar studijuodamas Maskvoje matei Tagankos „Hamletą"?

E.N.: Ne. Tik labai daug skaičiau apie šitą spektaklį. Įsivaizduoju, kad tai turėjo būti agresyvus, jėgos Hamletas, kalbantis pro sukąstus dantis. Iš paskutiniųjų. Kaip Vysockio dainos.

R.M.: XX amžiaus antroje pusėje Rytų Europos režisieriai interpretavo „Hamletą" kaip politinę pjesę: visiems būdavo aišku, kodėl Danija yra kalėjimas ir kur ta Danija yra. Programinis šia prasme buvo ir Jano Kotto straipsnis „Hamletas po XX suvažiavimo", ir Jurijaus Liubimovo spektaklis Maskvos Tagankos teatre. Ar Tavo spektaklyje Danija taip pat policinė, totalitarinio režimo valstybė?

E.N.: Ne. Tiksliau, specialiai šios temos neakcentuoju. Nenoriu statyti politinės dramos. Esamojo laiko realijos vienaip ar kitaip dalyvaus spektaklyje, tačiau tiesioginių politinių aliuzijų nesiekiu. Gal verta retsykiais ignoruoti politikos aktualumą ir liautis šnipinėjančiame Shakespear‘o personaže matyti KGB agentą.

R.M.: Tai kokia bus Tavo Danija?

E.N.: Iš miglos. Ir iš ledo. Migla virsta vandens lašu. Vandens lašas - ledu. Kas yra ledo priešybė? Šiluma, ugnis. Ji tirpdo ledą. Ugnis virsta anglimi. Elementarūs fiziniai būviai. Dėsniai. Gamtos aksiomos. Mėgstu tuos būvius. Grynus, pirmapradžius elementus. Ledas yra ledas. Jis sudarytas iš vandens. Ir tai ne metafora. O kažkas tikra, nenuginčyjama. Ir žmogaus gyvenime atsikartoja tų būvių kaita - vaikystė, paauglystė, branda, senatvė. Ir gyvenimas, kaip gamta, susideda iš atkarpų. Cikliškumas. Tuose gamtos būviuose - materijos kintamumas ir pereinamumas. Ateis pavasaris ir ledas pavirs vandeniu. Vanduo suteiks kitą gyvybę. Ir taip per amžius. Hamleto priesaikos scenoje ledas turėtų virsti ugnimi - užsiliepsnos supamojo krėslo atkaltė. Lyg liūto karčiai.

R.M.: Iš kur ateina Hamleto tėvo šmėkla - iš Rojaus ar iš Pragaro?

E.N.: Iš rojaus. Ir atneša kerštą. O kerštas - iš velnio. Pjesėje šmėkla yra keršto idėjos generatorius. Iki jos pasirodymo gyvenimas tarytum tekėjo normalia vaga. Hamletas mylėjo, studijavo. Ir štai ateina miręs Tėvas. Tai ne sapnas. Apokaliptinis susitikimas. Miręs Tėvas atėjo. Galima išprotėti. Hamletas prisiekia atkeršyti, ir pasaulis ima liepsnoti. Siela užsidega. Ir Hamletas paaukoja meilę.  Štai kur tragedija - dėl keršto jis atsisako meilės. Jis mylėjo Ofeliją. Tačiau siunčia ją į vienuolyną, nes meilė pradeda trukdyti ieškoti tiesos. Žinai, kokia man sunkiausia Shakespear‘o mįslė? Tėvas savo vaiką, našlaitį, padaro ligoniu. Traumuoja. Siunčia vaiką į mirtį. Koks tėvas gali to norėti? Tėvas stumia sūnų į nusikaltimą. Man tai sunkiausias klausimas pjesėje. Ir dar. Kaip gali ateiti miręs žmogus? Hamletas turi būti ypatingos psichinės būsenos, kad Šmėkla pasirodytų.

R.M.: Ar tėvo Šmėkla ten buvo?

E.N.: Kad žinočiau... Tėvai neateina iš ano pasaulio tokiu pavidalu. Jie per akių ir plaukų spalvą ateina. Per profilį.

R.M.: Sakoma, kad „Hamletas" yra būtent ta pjesė, kurioje kiekviena epocha ieško atsakymų tik į savo klausimus. Kerštas vietoj meilės - Tavo laiko ženklas?

E.N.: Nežinau. Sunku man su tais ženklais. Visada prisimenu Konfucijų, jo tiesą apie kreivumo ir tiesumo harmoniją. Kreivumas nepanaikina tiesumo ir atvirkščiai. Tai dviejų dalykų visuma. Ir kreivumas turi savo tiesą, ir tiesumas turi savo kreivumą. Sudėjus juos kartu - harmonija. Juk gyvenime tiesus žmogus yra neįdomus. Jam kažko trūksta. Turbūt kreivumo. Ir spektaklyje taip pat. Tik atskirų - kreivų ir tiesių - scenų visuma turi prasmę. Jei atsiras jungtis, „Hamletas" pavyks. Sugrįš į esamąjį laiką.

R.M.: Monologas „Būti ar nebūti" jau mitologija, egzistuoja savarankiškai, šalia pjesės...

E.N.: ...tik nereikia mitologijų. Pats Shakespear‘as nieko nemitologizuoja. Kova dėl valdžios yra kova dėl valdžios. Kerštas yra kerštas. Klausimą „būti ar nebūti" sprendžia visi, kiekvienas iš mūsų. Tik skirtingai į jį atsakome. Tai ne tik metafizinės būties klausimas, - jis gali kamuoti ir paties žemiausio rango kasdienybėje. Kiekvieną mūsų ištinka sunkios atkarpos ir tada ieškai atsakymo, už šiaudo kabiniesi.

R.M.: Tu kupiūruoji pjesę?

E.N.: Taip, labai. Palieku tik esmines scenas. Jei to nedaryčiau, spektaklis tęstųsi taip ilgai, kad žiūrovai išsivaikščiotų.

R.M.: O finale išeis jaunas ir stiprus Fortinbrasas ir pasakys: išneškite lavonus, dabar aš būsiu jūsų karalius?

E.N.: Finale... Žinau tik tiek, kad scenoje turi atsirasti mirties laukas... Praeitą žiemą, kai buvo daug sniego, stirnos gaišo iš bado. Laužėsi per apledėjusią sniego plutą ieškodamos maisto. Kojos supjaustytos, oda nutrinta, kraujuojanti. Ir susirado kapines. Kaimų kapinėse, kurios laukuose, neaptvertos, jos ėsdavo ten rastas gėles. Visos kapinės buvo pripėduotos. Stirnos kaip prie šaltinio ateidavo prie mirusiųjų. Žolių paėsti. Nors valandai badą numalšinti. Tad... Kažkas numirė, o stirną išgelbėjo.

R.M.: Kiek „Hamletų" pastatei, kol tą vieną repetavai?

E.N.: Nežinau. Dusiniesi, kankiniesi. Ir vien - dėl to paprastumo.

Ramunės Marcinkevičiūtės interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, „Hamletas yra jaunas", 1997 m. kovo 20 d. (iš lankstinuko „Hamletas", skirto LIFE festivaliui).

© 2007 Meno fortas. All rights reserved. Sukūre: CinciMedia. TVS: JustPageIT