„Pasakyti, kad Nekrošius pastatė gerą spektaklį ar pasiūlė originalią interpretaciją, reikštų nieko nepasakyti. Pasakyti, kad Mamontovas sukūrė vieną įspūdingiausių pastarojo laikotarpio vaidmenų, taip pat būtų banalybė. Kai Nekrošius kilo Jaunimo teatre, lietuvių teatrologijoje kartu su jo spektakliais meninio kriterijaus ir estetinės vertybės statusą įgijo apibrėžimas čia ir dabar. Režisierius ilgai ieškojo naujo laiko čia ir dabar, nuklysdamas net iki taikomojo atnaujintos „Veronos“ dekoratyvumo. Nokautas mums, kad režisierius surado tai savo Hamlete.“

„Sukrečia iliuzijas griaunantis laiko paveikslas, išlygas atmetęs menininko siekimas, anot Hamleto žodžių klajojantiems aktoriams, „laikyti veidrodį prieš gamtą“. Nieko dirbtinai neaktualizuodamas, Nekrošius atveria tokį Elsinorą, kuriame daug skirtingų epochų skeveldrų, bet dar daugiau nekintamų tragiškos būties bruožų. Prie tokios vizijos reikia priprasti. Ne susitaikyti, o išmokti žvelgti tiesiai į akis meno apnuoginamai egzistencijos esmei. Tai anaiptol neteikia šviesaus džiaugsmo. Bet teikia būtinos išminties.“

„Ramunė Marcinkevičiūtė: Ar pavyks įveikti Hamletą? Eimuntas Nekrošius: Ne! Tai neįmanoma. Kuo ilgiau repetuoju, tuo tvirčiau įsitikinu – tik labai jaunas ir visiškai nepatyręs režisierius gali gerai pastatyti Hamletą. Ir suvaidinti taip pat.“ Ramunės Marcinkevičiūtės interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, „Hamletas yra jaunas“, 1997 m. kovo 20 d.