Eimunto Nekrošiaus spektakliai nė iš tolo neprimena intelektualinių galvosūkių rinkinio. Tačiau jų sudėtingas paprastumas toks asociatyvus ir stulbinantis, kad dar sovietmečiu teatralai vakariečiai, retsykiais užklysdavę į Lietuvą, negalėjo atsistebėti masiškai lankomu, nors pasak jų, elitui skirtu teatru.

R.M.: [...] gal mūsų dienų teatras yra rafinuotesnis? E.N.: Rafinuotesnis? Uždaresnis. Kaip sekta. Tada aš renkuosi grubų teatrą, net šarlatanišką. Ir to primityvumo mes turime labai daug. Mūsų kita biografija. Mes ne prancūzai ar anglai. [...] Negalima atsisakyti savo prigimties. Nereikia kopijos, nereikia kalkės. Geri dalykai visada guli arti. [...] Tik ne visada pasiseka juos pamatyti ir išgirsti.

O kas yra tas meniškumas teatre? Tai neapčiuopiamas jausmas, kuomet sėdi teatre ir negalvoji, kas vyksta ar kodėl vyksta. Neseki siužeto, o į spektaklį giliai įkrinti. Į sceną gali išleisti kiekvieną, bet kokį žmogų. Svarbu, kokiame scenos taške liepsi jam atsistoti, kaip jį apšviesi, kaip susiesi su bendra scenos erdve. Teatre kaip literatūroje - viskas tarp eilučių. O vertintojai kalba apie viską, išskyrus meniškumą.